Lietuvos rašytojas, vienas dramaturgijos lietuvių kalba pradininkų.
Baigė Kražių kolegiją. Dirbo Raseinių žemės teisme, Kauno gubernatoriaus raštinėje. Nusipirkęs Gongailiškių viensėdį ūkininkavo. Bendravo su S. Stanevičiumi, M. Davainiu-Silvestraičiu. Bendradarbiavo laikraščiuose „Aušra“, „Vienybė lietuvninkų“, „Unija“. Raštininkaudamas rinko Raseinių pavieto ubagų žargoną.
Rašyti paskatino Vincas Kudirka, 1893 m. savo „Varpe“ paskelbė konkursą dramoms sukurti. Istorinėse pjesėse romantizuojama Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės praeitis, žadinama tautinė savimonė. Tautosakinėse ir mitologinėse pjesėse keliamos artimo meilės, laisvės idėjos. Buitinėse pjesėse vaizduojama gyvenamojo meto socialiniai reiškiniai, 1863 m. sukilimas. Komedijoje šaipomasi iš dorovinių ydų. Dramas vaidino mėgėjų teatrai Lietuvoje, Rusijos ir JAV lietuvių kolonijose. Apysakose vaizduojamas baudžiavinis kaimas, valdininkija, gausu kaimo buities ir etnografinių aprašymų, ryškus didaktiškumas. Dar parašė eilėraščių, apsakymų, publicistinių straipsnių, išvertė A. Mickevičiaus poemos „Vėlinės“ I, II, IV dalis.